Priešistorė

Aerografija pasižymi unikalia ir įdomia istorija, kurioje atsispindi spartus jos vystymasis ir nelengvas kelias į pripažinimą. Šio meno priešistorė siekia senus senus laikais, kai tokio termino dar net nebuvo, tačiau šis menas jau vystėsi.

Urvinio žmogaus piešiniuose dažniausiai buvo vaizduojamas žmogaus vidinis/dvasinis pasaulis ir jį supanti aplinka. Remiantis olose rastais piešiniais, galima teigti, kad aerografija atsirado dar paleolito laikotarpiu. Pirėnų pusiasalyje buvo aptikti senovės piešiniai, vaizduojantys paralelias linijas. Tačiau dar didesniu atradimu galima laikyti Prancūzijoje, Lasko (prancūzų. k. Grotte de Lascaux) ir Peš-Merl (prancūzų k. Pech Merle) urvuose rastus spalvotus piešinius ir delno antspaudus. Manoma, kad vaizdai nupiešti naudojant dvi technikas: tapant dažų pigmentu delną ir pridedant prie urvo sienos, taip paliekant antspaudą (pozityvas) ir purškiant dažus iš burnos ant delno, prispausto prie urvo sienos, taip paliekant delno antspaudą (negatyvas). Čia delnas pasitarnavo kaip šablonas. Kai kurie piešiniai nupiešti purškimo technika, buvo paryškinami teptuku. Prancūzų archeologas Michel Lorblanchet teigia, kad delnų antspaudai buvo palikti naudojant aerografijos techniką: protėviai pripildydavo burnas dažų pigmentais ir pukšdavo pro tuščiavidurį kaulą arba nendrinį pagaliuką.

Tokie piešiniai randami ir kitose pasaulio vietose: El Castillo (Ispanija), Rio Pinturas (Argentina). Taip pat tais laikais užgimė ir viena iš aerografijos sričių body-art (piešiniai ant kūno). Įvairios gentys išdažydavo savo kūnus prieš karą arba šventes įvairiausiais piešiniais, naudodami šiuolaikinį „purkštuką“.

Pateikiu keletą fragmentų iš „urvinės aerografijos“. Labiausiai mane sužavėjo Rio Penturas urvo rankos 🙂