Kontaktai:

info@airbrush.lt


5 03 2015

Komentarai:

0
 03 5, 2015
 0
6121800555_5c751ebac1_o

Kalbant apie aerografija neįmanoma apeiti automobilių temos. Tai populiariausias aerografijos žanras. Kai kurie mano, kad aerografija, tai būtent piešiniai ant automobilių, ir net nenuspėja, kad aerografija apima daugiau krypčių.

Menas ant automobilių – įspūdingas tiuningo būdas. Jis pabrėžia automobilio bei savininko individualumą, parodo jo požiūrį į gyvenimą. Automobilis įgauna gyvatės odos imitacija arba pasipuošia šilkine drobe, jis išgražėja, tampa nebe serijiniu modeliu. Piešiniai ant automobilių tapo saviraiškos būdu, laisvės ir „ne toks kaip visi“ simboliu. Be to aerografija ant automobilio – savotiškas būdas apsisaugoti nuo vagystės.

 Kilmė/istorija

 Kaip aerografija persikėlė iš nuotraukų ir reklamos plakatų ant automobilių, motociklų, karo technikos, jachtų ir kt. transporto yra kelios legendos. Pirmoji pasakoja, kad pirmieji piešiniai pasirodė senovės Egipte ir Graikijoje, ten karo vežimus prieš kovą išpiešdavo priešui įbauginti. Antorji prasideda Amerikoje XIX a.pab., tada kai aerografas buvo patentuotas, tuomet primityvias ugnies liepsnas piešdavo Harley Davidson baikeriai, o baikeris žinote, kad pirmiausia drąsos, ryžto ir laisvės simbolis, o visi drąsuoliai nori paryškinti savo ypatingas savybes štai ir piešdavo ant savo metalinių žirgų, kad nors kaip išsiskirti iš pilkos masės kelyje.

Su laiku aerografiją perėmė lenktynininkai (20‘s), kurie pažymėdavo dalyvio Nr. arba nupiešdavo kokį primityvų piešinuką, ar užrašydavo savo vardą. Toks būdas marginti automobilį vėliau persikėlė į paprastų žmonių gyvenimus – tai tapo laisvės ir saviraiškos simboliu. Vėliau aerografiją aktyviai ėmė naudoti hipiai (60‘s), dažniausiai vaizduodavo tokias temas kaip: laimė, taika, gamta, gyvūnai (na ir tai kas būdinga hipiams). Jie ant tiek išpiešdavo savo transportą kad tikrai nelikdavo nepastebėti ( tikriausiai žinote margąjį VW T-1). Na o Europą aerografiją ant automobilių pasiekė maždaug 80‘s, Rusijoje – 90‘s pradžioje, o Lietuvą aplankė maždaug 90‘s pabaigoje.

Aerografija II p.k metu

 II p. k. ant karinės technikos ir transporto vaizduodavo įvairiausius piešinius ar užrašydavo kokias nors žinutes priešui, ypač ant bombų. Tokia privilegija galėjo naudotis tik lėktuvų pilotai, ir bombonešiai, kitiems pasismaginimas piešiniais buvo griežtai draudžiamas. Kiekvienas skrydis galėjo būti paskutinis, tad dažniausiai ant lėktuvų ar odinių striukių vyravo tokios temos kaip: mylimos merginos, žmonos, motinos arba tokie užrašai kaip „from Betty“, „from mummy“, na o drąsesni entuziastai prieidavo prie erotinio pobūdžio Pin-up‘o, bei tokių užrašų kaip „Satan‘s baby“, „Strawberry bitch“. Santūresni pilotai piešdavo įvairius simbolius, kurie vaizdavo jų charakterį ar ryžtą: bitės, rykliai, ereliai, sugalvodavo emblemas, arba tiesiog užrašydavo savo vardą. Dažniausiai naudodavo paprastus teptukus, o tie kurie mokėjo naudotis purkštuvais, piešdavo aerografu. Neapsiėjo ir be aprangos, kariškių striukės buvo odinės, kas leisdavo gerai įsigerti dažams, tad margindavo ir jas, kad būtų gerai pastebimi ir išsiskirtų iš kitų.

 Piešniai/simbolika

 Iš pradžių piešiniai buvo gan primityvūs ir buvo naudojamos tik kelios spalvos. Piešiniai buvo dvispalviai, pamažu tobulėjo ir tapdavo tikrais meno kūriniais, keitėsi stilistika, tematika, piešiniai tapdavo vis sudėtingesni.

Tikras aerografijos bumas atsirado, kai pradėjo steigtis individualios dirbtuvės, kur tiuninguodavo automobilius. Piešiniai dažniausiai būdavo: ugnies liepsnos, paukščio skrydis (daugiausia erelio), bėgančio žirgo ir pan. Su laiku tematika piešinių ėmė plėstis, automobilių aerografija tapo atskira meno šaka, o piešimo technika tapo vis sudėtingesnė. Bet kuris automobilių fanas tiesiog privalėjo savo automobilį papuošti piešiniu, galbūt nedideliu ir nebrangiu, bet jis turėjo neatsilikti nuo mados tėkmės. Aerografija kaip menas tobulėjo, ir paprasti eskizai tapdavo aukščiausios kokybės paveikslais. Piešiniai gali būti taip pat įvairūs: ryškūs, dideli, įspūdingi tinka trokštantiems daugiau dėmesio, o mažiau pastebimi piešiniai, susilieję su automobiliu – santūresniems, tokie automobiliai stipriai neišsiskiria nuo kitų, bet atrodo ne mažiau įspūdingai, pats piešinys dvelkia paslaptingumu ir atrodo pikantiškai.

 Su laikų aerografijos meistrai įgaudavo vis daugiau patirties, piešinių tematika tapdavo vis platesnė, o jų kokybė tik gerėjo. Šiandien profesionalus aerografijos meistras gali ant automobilio kėbulo sukūrti tikrą šedevrą. Jis turi suprasti kad jo kūrinys “juda”, ir jį matys tūkstančiai, tad jis turi įvertinti tai, ką sukūria, kokias spalvas priderint prie pačio automobilio, duoti jam charakterį, bei sutapatinti su savininko savybėmis.

Europos aerografijos entuziastai savo garažuose “margindavo” automobilius, naudojant trafaretus ir purkštuvą, bandydami imituoti zebrą, tigrą, leopardą ir pan. Su laiku ir jie gavo patirties, jų darbai nieko nesiskyrė nuo amerikiečių meistrų, taip po dešimtmečio aerografiją Rusijoje pavijo Amerikos lygį. Dabar vis daugiau pasirodo tikrų meno šedevrų, šiuolaikiniai meistrai mokėsi tapybos meno aukštuosiuose mokyklose. Piešiniai tapo ne dėmė, o dalis automobilio, puikiai atitinkantis charakterį, spalvą, dabar „važiuojantys“ piešiniai turi menišką, kultūrinę ir dizaino vertę.



Žymės: ,

Palikite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai yra pažymėti *